"ATEIKIM Į PARKĄ"

Būsimieji architektai, liepos pradžioje stovyklavę Minijos slėnyje, surengė idėjų konkursą ir atkreipė visuomenės dėmesį į vieną vertingiausių miesto kampelių – Gargždų parką. Tomis dienomis miestiečiai nustebo vienur kitur pamatę užrašą „Parko nebėra“. Šiuo drastišku teiginiu jaunieji architektai siekė sujaudrinti vietinių gyventojų susidomėjimą, rūpestį, o gal net pažadinti fantaziją, kaip senąjį parką prikelti naujai gyvasčiai, kad jis taptų neatskiriama, tiesiog, organiška miesto dalis.

Prieš kelerius dešimtmečius juk taip ir buvo – ten vykdavo šventės, veikė šokių aikštelė, vasaros kavinė, gargždiškių praminta Betliejumi. Mes, vaikai, bėgdavome savaitgaliais į parką pažiūrėti, kaip šoka mūsų vyresnieji draugai, broliai ar seserys. Grodavo gyva muzika. Smagu ir smalsu, bet ilgai užsibūti negalėdavome. Šiukštu – po 22 val. nepilnamečiai privalėdavo būti namuose.

Po kelių dešimtmečių sužinojome, kad galbūt ten, kur vykdavo didžiausios linksmybės, dūlėjo enkavedistų nužudytų laisvės kovotojų palaikai. Tada vaikystėje patirtą smagumo jausmą pakeitė nuoskauda dėl tokio pasityčiojimo.

Po Nepriklausomybės atkūrimo pasirūpinta derama pagarba – kovotojų palaikai perkelti, parke pastatytas paminklas rezistencijos aukoms. Berods net Tarybos sprendimu parkas paskelbtas ramybės ir tylos zona.

Kaip žinome, popieriniai sprendimai iš viršaus – sau, gyvenimas – sau. Parkas pamažu tapo paauglių prieglauda, kur iki išnaktų galima gerti, triukšmauti, aiškintis savo santykius. Kur net policija nenori kišti nosies, tik patrulis lėtai automobiliu praslenka pro šalį...

Tad nei pagarbos, nei ramybės. Taip pat nei smagumo, nei malonumo, nei grožio senajame baronų Roenne giminei priklausiusiame angliško landšafto stiliaus, kelis šimtmečius puoselėtame parke nė ženklo neliko.

Ir visgi būsimoji architektų karta per tris stovyklavimo dienas pasiūlė net 22 parko atgaivinimo idėjas. Didžiausią palankumą pelnė projektas „Parkas šypsosi“, kurio esmė – jei jau Minijos vingis ties parku primena šypseną, tad kodėl gargždiškiams nebūti linksmiems savajame parke. Tik reikia sukurti keletą traukos taškų, kurie viliotų žmones. O kas gali mus suvilioti?

Viena iš idėjų sužavėjo net žinomą architektę, vertinimo komisijos narę Andrę Baldišiūtę. Mat studentai paskaičiavo, kad investicijų beveik nereikėtų, jei parko plotas būtų padalintas miestiečiams – kiekvienam atitektų maždaug 20 kv. metrų. Ar nebūtų garbės reikalas susitvarkyti savo dalelę, prižiūrėti savo medžius? Kaip palikimą ir priesaką saugoti palikti savo vaikams. Žinoma, tai fantazijos žaismė, kuri sujaudino ir Gargždų miesto parko atgaivinimo iniciatyvinės grupės narius. Atrodo, idėja tokia priimtina, geranoriška! Tik ar mūsų mentalitetas leis tai įgyvendinti?

Jaunieji architektai 30 medžių suteikė žinomų Gargžduose asmenų vardus ir pavardes – savo projektinį darbą pavadindami „Suasmeninta atsakomybė“. Taip jie vylėsi padaryti gražią pradžią asmeninei erdvei parke, o tuo pačiu gargždiškių bendrystei.

Keletas asmenų, kurių vardais idėjos iniciatoriai pavadino medžius, praėjusį šeštadienį apie tai parašius „Bangoje“ vienu metu ir prasidžiugo, ir susirūpino. Viena vertus, sakė į redakciją skambinę „medžių garbės piliečiai“, esą taip galima užsitraukti savo oponentų pavydą ir neapykantą. „Jei dabar visokias apkalbas prieš artėjančius savivaldybių rinkimus sklaidžia, tai iš to pykčio, kad negali tiesiogiai įkąsti, dar tą medį sužalos. Gaila gi...“

Būsimieji architektai, nuoširdžiai pasidaliję parko atgaivinimo idėjomis, pasikliovė jaunatvišku maksimalizmu nė neįtardami, kad jų kūrybiniai sumanymai gali būti perkošti per vietinių politinių batalijų rėtį.

„Ateik į parką seną“, – romantiškoje dainoje apie Gargždus kvietė a. a. kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius. Ateikime. Be pykčio. Kiekvienas galime padėti atgimti senajam parkui.

Vilija Butkuvienė
„Bangos“, „PraBangos“ redaktorė
išspausdinta: Banga. 2010 07 17, Nr. 52 (8898), p. 7.