VEIKSMAS: SIKON „GARGŽDIŠKIO PARKAS“ (I)

Kaip tikriausiai dauguma jūsų žinote, liepos 2-5 dienomis Gargždų miesto parke vyksta architektūros studentų idėjų konkursas SIKON, kurio tema „Gargždiškio parkas“. Tiems, kurie pastarosiomis vasariškomis dienomis tiesiog neradote laiko apsilankyti parke ir pamatyti šį unikalų renginį (ir reginį), siūlome trumpą pirmųjų SIKON‘o dienų apžvalgą.

Kadangi kūrybinis SIKON‘o procesas dar tik įsibėgėja, nėra jokios prasmės iš anksto vertinti renginio eigą, o tuo labiau – jo rezultatus (nes jų dar nėra). Reikia palaukti, kol daugiau nei 100 studentų, susiskirsčiusių į daugiau nei 20 kūrybinių grupių, pateiks saulės kaitros nugairintas, Minijos slėnio rūkų subrandintas ir senųjų parko medžių paunksnėje išdiskutuotas idėjas, kas gi yra tas „Gargždiškio parkas“...

Liepos 2 d. (penktadienis)
Pirmieji SIKON‘o „armijos“ pulkai atvyksta į Gargždus. Susipažinimas su miestu ir jo gyventojais pradedamas miesto stadione, kuriame vyksta rungtynės tarp Gargždų „Bangos“ ir Panevėžio „Ekrano“. Vėliau futbolo fiesta perkeliama į apatinę parko terasą, kurioje jau įsikūrusi SIKON‘o gyvenvietė. Gargždiškiai atsargiai stebi „invaziją“...

Liepos 3 d. (šeštadienis)
Pirmoji kūrybinių dirbtuvių diena. Svarbiausias šios dienos akcentas – kūrybinių dirbtuvių dalyvių registracija, kūrybinio darbo pradžia ir, žinoma, paskaitos-diskusijos, kurių svarbiausias tikslas yra motyvuoti dalyvius kūrybiniam procesui, skatinti juos „pažvelgti kitaip“ į vietovę ir jos problematiką... Kadangi teko lankytis tik vienoje tądien vykusioje paskaitoje, jos turinį ir pristatome.

Tomas Grunskis yra praktikuojantis architektas (aexn studija) bei VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros docentas. Viena iš pagrindinių jo profesinio ir akademinio dėmesio sričių yra miesto viešųjų erdvių tipologija, morfologija ir šiandieninė problematika.

T. Grunskio paskaita nors ir buvo skirta SIKON kūrybinių dirbtuvių dalyviams, neabejotinai galėjo būti įdomi ir paprastiems gargždiškiams, kurių, deja, nebuvo tiek daug, kiek tikėjosi organizatoriai. T. Grunskis kalbėjo apie pamatinius miesto viešąsias erdves formuojančius veiksnius, aptarė svarbiausius miestų parkų (ir kaip objekto, ir kaip kultūrinio reiškinio) raidos aspektus bei iškyrė keletą šiandieninių miestų parkų sampratos kaitos tendencijų. Apibendrinant T. Grunskio paskaitą reikia pabrėžti, kad pranešėjas savo teiginius formavo remdamasis urbostruktūrine samprata, kuri bet kokią miesto viešąją erdvę laiko tam tikro tarpusavyje susijusių viešųjų erdvių tinklo dalimi. Šis tinklas (o ne atskiri jo elementai) kuria miesto savitumą, todėl ir konkreti viešoji erdvė turėtų būti formuojama atsižvelgiant į jos padėtį ir svarbą tinkle, taip pat skiriant didelį dėmesį vietos semantikai ir funkciniam scenarijui. Kaip tik funkcinis viešosios erdvės įveiksminimas ir buvo paminėtas kaip viena svarbiausių Lietuvos miestų parkų atgaivinimo priemonių. Tačiau ne vienintelė – žmogiškasis faktorius taip pat labai reikšmingas. Todėl lygiagrečiai fizinio ir funkcinio miestų viešųjų erdvių atnaujinimo turi vykti ir jų vartotojų ugdymas, nes, kaip pabrėžė pranešėjas, mūsų miestai (ir jų erdvės) yra tiesioginiai mūsų visuomenėje vykstančių procesų atspindžiai.

Liepos 4 d. (sekmadienis)
Antroji kūrybinių dirbtuvių diena. Tai diena, kai reikia priimti sprendimus. Todėl šios dienos paskaitos-diskusijos tema jau buvo konkretesnė. Pasidalinti savo mintimis apie Gargždų miesto parką (jo praeitį, dabartį ir ateitį) buvo kviesti vyresnieji gargždiškai... Deja, atvyko ne visi.

Edvardas Cirtautas yra buvęs mokytojas, gimęs ir augęs Gargžduose. Jam pačiam teko stebėti tris parko raidos etapus (tarpukario, pokario ir dabartinį), o taip pat netiesiogiai, iš amžininkų pasakojimų pažinti ir seniausiąjį Gargždų dvaro parko-sodo laikotarpį. Taigi, galima teigti, kad E. Cirtauto santykis su parku yra asmeniškas – matyti tiek jo gyvavimo "pakilimai", tiek "nuopoliai".

Pranešimą apie parką E. Cirtautas pradėjo pasakojimu apie dvaro laikus, nes parkas buvo neatskiriama Gargždų dvaro, priklausiusio grafams Ronne, dalis. Tiesa, tuo metu jis buvo mažesnis ir apėmė tik dabartinę pietinę dalį, tačiau jo erdvės buvo vizualiai atviresnės – beveik iš kiekvieno taško buvo suvokiama vaizdingo Minijos upės slėnio kaimynystė. Kadangi parkas priklausė dvarui, jis buvo kruopščiai tvarkomas, jame augo daug vietinių ir atvežtinių medžių rūšių, buvo įvestas vaismedžių sodas, gėlynai ir kt. Vėlesniais laikais kito tiek parko erdvinė struktūra, tiek jo funkcinis scenarijus.

Tarpukariu, po dvaro sunykimo, jis tapo atviras visuomenei, buvo mėgiamas tiek jaunimo, tiek vyresnių miestiečių ir apylinkių gyventojų – čia vykdavo šventės, kurias organizuodavo įvairios visuomeninės organizacijos. Tuo metu parkas buvo gerai prižiūrimas. Pokario metais parko planas iš išvaizda kito ir dėl gamtos išdaigų – stiprūs vėjai vertė senuosius parko medžius. Apskritai, sovietmečiu parkas buvo išplėstas, jo priežiūra buvo vykdoma centralizuotai, ir nors minimi laikai turėjo kitų trūkumų, parkas atrodė tvarkingesnis nei dabartiniu metu, o jame veiklos galėjai rasti tiek vasarą, tiek žiemą. E. Cirtautas teigė, kad įvairios rekonstrukcijos, tame tarpe ir atsitiktinis medžių sodinimas sovietmečiu, ir dabar įsivyravęs visuotinis abejingumas kardinaliai pakeitė ir vis dar keičia parko pavidalą. Visgi, parko atgaivinimui užtektų ir minimalių priemonių, kurių svarbiausias uždavinys – rasti būdų, kaip į parką sutraukti daugiau žmonių, t.y. padaryti jį patrauklų miestiečiams ir miesto svečiams.

Liepos 5 d. (pirmadienis)
Paskutinė kūrybinių dirbtuvių diena. Laukite tęsinio arba apsilankykite patys...
Renginio programa pateikiama žemiau.