Iš esmės pritardamas daugumai siūlymų, patarčiau juos vietomis sukonkretinti ir išskleisti. Turiu omeny rūšinę medyno sudėtį, tarprūšinius santykius bei konkurenciją. Iš to kyla ir tam tikras siūlymų sąlygiškumas, skirtingi etapai. Pvz. abejonę sukėlė I zonoje "senųjų ąžuolų pakeitimo naujais medžiais" mintis; argi jų fizinė būklė tiek pablogėjusi, žinant ąžuolų ilgaamžiškumą, keleriopai viršijantį kitų rūšių? Todėl net vėtroms sužalojus, ąžuolus verta tvirtinti, plombuoti. Taip pat daugiau dėmesio reikėtų skirti liepoms, kaip vienai svarbiausių tradicinių medžių Lietuvos parkuose, globos ir mechaninio tvirtinimo sąlyga, amžiumi ne ką atsiliekančių nuo ąžuolų ir pasižyminčių gera regeneracija po patirtų sužalojimų ar stipraus genėjimo. Nors kiekiu liepos dabar nedominuoja Gargždų parke, tačiau istoriškai turėjo didesnę svarbą. Apirusius struktūrinius želdyno elementus iš liepų vertėtų papildyti jų sodinukais, pašalinus konkuruojančius pakaitinius kitų rūšių savaiminukus (aišku, racionaliai įvertinus – jeigu tie savaiminukai jau subrendę, gyvybingi ir tapę struktūriniais formantais – neracionalu būtų skubotai keisti; atsisakoma, visų pirma, vaizdiškai disonuojančių, skurdžių, kreivų, išstybusių savaiminukų).
V ir VI zonose minimas labai kontrastiškas maumedžių ir skroblų kompozicinis derinys. Jis reikalauja reguliavimo, nes maumedžiai yra labiausiai šviesinė, nepakenčianti ūksmės medžių rūšis, o skroblai – atvirkščiai, labiausiai ūksminė. Taigi tarp jų neišvengiama negailestinga konkurencija. Tačiau tai nereiškia griežto tokio kontrasto atmetimo. Tiesiog būtina stebėti ir reguliuoti; jeigu jaunystėje greit augantys maumedžiai spės smarkiai pralenkti ir išaugs žymiai aukštesni už skroblus, susiformuos tarsi du medyno ardai: viršutinis – šviesamėgių maumedžių, apatinis – ūksminių skroblų. Tik pastaruosius būtina laiku retinti ir genėti, kad glaudžiai neapsuptų maumedžių iš visų pusių ir nepraaugtų; nuo tokios grėsmės maumedžiai skursta ir iškrypsta.
Drąsiau reguliuotini ir pakrančių bei šlaito žemutinės dalies želdiniai. Jų vandens apsauginis statusas, saugomas įstatymu, neturi būti suprastas, ypač parko sąlygomis, kaip ugdymas ištisinio sąžalyno. Čia irgi palaipsniui, keliais etapais medyną reikia prašviesinti ir skaidyti grupėmis, formuojant įvairovę stambesnių grupių, lizdais linkusių augti juodalksnių su intarpais kontrastiškų baltakamienių beržų, paliekamais vienur kitur gluosnių kerais, įvairinant pakrantes irgi mėgstančiais galiūnais uosiais ir klevais, viena kita egle, ieva, miškine obelimi ar smulkesniais lazdynų, sedulų, šeivamedžių, putinų krūmais. Bet jie neturi ištisai susilieti, formuojant parko vizualinę struktūrą su reginių langais į kito kranto želdinius ar įdomius objektus.
Vertėtų pažymėti, kad aplaukėjusių savaiminukais želdynų rekonstrukcija neturėtų būti suvokiama kaip radikalus išretinimas ar net plynas kirtimas; jau keliasdešimt metų įsivyravusių klevų kaip parko formanto neatsisakoma, tik santykinai pamažinamas jų dominavimas, išryškinant ir papildant kitų rūšių akcentus, istorinę parko kompoziciją. Šalinami daugiausia skurdūs, ligoti, tankmėje išstybę ar iškreivėję egzemplioriai, atliekama tarpusavyje konkuruojančių medžių atranka – paliekant geresnių rūšių bei stipresnius egzempliorių. Dalies medžių numatytinas genėjimas – labiausiai kaimynus stelbiančių ar vaizdus užstojančių šakų, bet ne viso medžio šalinimas. Žinoma, darbininkai turi būti instruktuoti dėl tinkamo genėjimo, nežalojant kaimyninių medžių ar krūmų, skubotai nepadarant nevykusių, plėštinių pjūvių bei nepaliekant strampų. Taip pat neturi būti ignoruojamas krūmų vaidmuo; jie skaidomi ir grupuojami, bet visai krūmų ardo neatsisakoma dėl biologinės svarbos, ornitochorinio ir bitininkystės vaidmens, dekoratyvių lapų ir žiedų.
Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas
Parko želdinių vertinimo zonos ir preliminarūs želdinių tvarkymo siūlymai (principai)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą