Angliško (landšaftinio) stiliaus parkas įveistas rytinėje miesto dalyje XIX a. I pusėje dvarininkų baronų Rönne. Pietrytinę parko dalį juosia Minijos upė. Seniausi miesto parko medžiai skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų. Parko senojoje dalyje auga paprastieji skroblai ir baltosios tuopos, mažalapės ir didžialapės liepos, paprastasis kaštonas, klevas ir kitų rūšių medžiai. Naujai suformuota parko dalis leidžiasi į vaizdingą Minijos slėnį, kuriame vasaros metu vyksta gausybė kultūrinių renginių. Parkas yra viena populiariausių gargždiškių poilsio vietų mieste.
Žinių apie dvaro laikų parko struktūrą nėra daug. Tačiau žinoma, kad parkas buvo sudėtinė dvaro sodybos dalis (neprieinama paprastiems miestiečiams). Dalyje parko buvo įrengtas vaismedžių sodas, pastatyti šiltnamiai ir oranžerijos. Pagrindinis patekimas į dvaro sodybą buvo dabartinės Sodo g. pradžioje, kurios dešinėje stovėjo dvaro rūmai, o už jų plytėjo gazonas su ovalo formos taku, skirtu apsisukti karietoms. Nuo jo atsivėrė kerintys apylinkių vaizdai – buvo matyti Kalniškės piliakalnis bei senasis tiltas per Miniją. Po dvaro žlugimo, tarpukariu, jo žemės buvo išparduotos, o ūkinės ir reprezentacinės dvaro sodybos erdvės užstatytos individualiais namais. Tačiau parkas tuo metu tapo atviras visuomenei – jame nuolat vykdavo kultūriniai renginiai.
Šiandieninė miesto parko išvaizda (takų sistema, apželdinimas ir kt.) yra tiesioginis XX a. viduryje vykdyto jo rekonstrukcijos ir išplėtimo projekto palikimas. Taip sovietmečiu parke ar jo prieigose iškilo miesto centrinis stadionas, dab. „Kranto“ vidurinė mokykla, II pasaulinio karo karių kapinės-memorialas, šokių aikštelė ir kiti statiniai bei įrengimai, kurių dalis iki šių dienų neišliko (kultūros namai, sūpynės, estrada, pavėsinės ir pan.). Kartu primirštos ir parko aktyvaus naudojimo galimybės. Taip po mažu parkas tapo „mieguistas“. Senoji jo dalis pasipildė gausybe memorialinių ženklų, pastatytų atgavus nepriklausomybę, o aktyvus parko naudojimas užleido vietą pasyviai rekreacijai.
Šiandieninė parko fizinė būklė taip pat nedžiugina. Tačiau regeneruojant parką nereiktų siekti vien sutvarkyti esamą parko infrastruktūrą, bet žvelgti šiek tiek „giliau“ į pačia parko kaip kultūrinės erdvės esmę, bei identifikuoti parko teritorijos svarbą bendramiestinėje struktūroje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą