"Ežio" aikštelė - svarbiausia jaunimo interesų Gargždų parke erdvė
UAML: Sveiki. Pradžiai norėčiau paklausti čia susirinkusių žmonių, ką jūs atstovaujate? O jei neatstovaujate konkrečių jaunimo interesų grupių, visgi, jaunimas nėra vienalytis ir turi skirtingą nuomonę dėl tolesnio Gargždų parko vystymo, tai gal bent galite keliais žodžiais apibūdinti savo asmeninį požiūrį.
Martynas: Tikriausiai šioje diskusijoje galiu atstovauti ir atstovauju sunkiosios muzikos mylėtojus. Pats studijoms laiko nešvaistau, dirbu Lietuvos labui „MARS Lietuva“ fabrike. Šiaip, Gargžduose nieko, kas būtų susiję su mano atstovaujamais interesais, kol kas nedarau (išskyrus kelis idėjinius renginius), nes ir situacija tam nelabai palanki. Prisidedu prie Šiauliuose, kur veikia sunkiosios muzikos klubas, bei kitur rengiamų renginių. Pavyzdžiui, prie Lūksto ežero šiemet surengėme XI tarptautinį sunkiosios muzikos festivalį „Kilkim žaibu 2010“. Gargžduose, kaip minėjau, kol kas tokių renginių neorganizuojame, nors planų ateičiai nestinga. O Gargždų parkas man asmeniškai susijęs su vaikystės nostalgija, nes ten būta praleista daug laiko. Taigi, jei yra galimybė prisidėti gaivinant parką, tai kodėl gi ne – gal ką nors „išgimdysim“. Manau, procesai pajudėtų gerąja linkme, jei pasikeistų valdžios požiūris ne tik į kultūrą, bet ir į jaunimą, kaip parko tolesnį naudojimą apsprendžiančius veiksnius, nes dabar situacija yra graudi.
UAML: Tęsiam toliau...
Skaidra: Nežinau ar man dar reiktų prisistatyti. Esu Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro vadovė. Šį įstaiga užsiima neformaliu ugdymu, o mūsų kaip jos darbuotojų tiesioginė veikla yra vadovauti ugdomajam procesui, organizuoti būrelius ir pan. Tačiau, kiekviena diena susiduriant su jaunimu, savaime norisi dirbti ir su tuo jaunimu, kuris ne tik lanko šią įstaigą, bet kuris apskritai yra aktyvus, kuriam įdomu užsiimti įvairiomis veiklomis. Tikrai norisi, kad Gargžduose tokio aktyvaus jaunimo, kuris taip pat būtų neabejingas ir pačiai miesto „širdžiai“, t.y. parkui bei jo ateičiai, būtų kuo daugiau. Todėl visada stengiamės suburti ir kažką iš šono.
UAML: Tai šiame centre nėra tiesiogiai sutelktas visas Gargždų jaunimas?
Skaidra: Ne, šiek tiek jo, kuris galėtų būti ar yra savaip aktyvus, dar lieka pašalyje, bet mes jo nelaikome užribyje. Gal mes kartais ir ne savo funkcijas atliekame, bet mums labai norisi bendrauti su jaunimu.
UAML: O kiek šis laisvalaikio centras yra reikšmingas Gargždams?
Skaidra: Mano nuomone, net negalima svarstyti, kad toks centras gali būti nesvarbus. Šiai dienai centrą lanko virš 300 vaikų, kurie atvyksta ne tik iš miesto, bet ir iš rajono. Todėl aš manau, kad mes turime pakankamai didelę reikšmę miestui. Tuo labiau, neapsiribojame vien savo tiesiogine veikla, taip pat organizuojame įvairius renginius, bendradarbiaujame ir su kitomis institucijomis, įgyvendiname bendrus projektus – taip į savo veiklą įtraukiame daugiau miesto ir rajono žmonių. Darome netgi apklausas ir tyrimus – ir tėvai, ir vaikai teigiamai atsiliepia apie mūsų veiklą. Dėl to manau, kad mūsų įstaiga ir mes patys, kaip žmonės ir specialistai, esame reikalingi, nes mūsų veikla susijusi ir su tam tikra prevencija, ir su bendru jaunimo užimtumu...
Martynas: Jei ne „moksleivių namai“, net nežinau, kur bučiau nuėjęs...
Skaidra: Šiaip, mūsų centras suteikia jaunimui tokių kompetencijų, kurių nesuteikiama mokyklose. Tai įrodo kad ir tokie atvejai, kai mokykloje blogai besimokantys moksleiviai, neformalaus ugdymo įstaigose atsiskleidžia – tampa įvairių varžybų ir konkursų laureatais, kai tuo tarpu mokykloje jie buvo atstumti dėl prastos mokymosi motyvacijos. Kažką laimėję ir grįžę į savo mokyklų bendruomenes, jie jau būna vertinami kitaip. Mūsų įstaigos tikslas nėra, kaip dabar populiaru sakyti, talentų paieška, svarbiausia – leisti užsiimti vaikams ir jaunimui jų mėgstama veikla. O tų veiklų mūsų centre yra tikrai pakankamai daug. Jaunimo neformalaus ugdymo sferoje visgi yra ir problemų – menkas finansavimas ir bendros neformalaus ugdymo koncepcijos trūkumas.
UAML: Tęsiam toliau susipažinimą...
Saulius: Aš esu Saulius Balčiūnas, verslininkauju, muzikuoju (būgnais, fortepijonu) ir dalyvauju „Vaivorykštės“ gimnazijos prezidentūros veikloje. Formaliai neatstovauju jokios jaunimo grupės, bet kad jau kalbame apie Gargždų parką, šiek tiek esu su juo susijęs, ir ne vien dėl to, kad gyvenu visai netoli jo. Prieš metus ar daugiau teko inicijuoti „savavališkos“ BMX trasos įrengimą „Kranto“ vidurinės mokyklos stadione, kur ir dabar dar yra suverstas miesto stadiono gruntas, procese. Bet apie tai gal kiek vėliau.
Toma: Esu Toma. Šiuo metu studijuoju kultūrologiją ir režisūrą Klaipėdos universitete, t.y. švaistau laiką studijoms... Manau, galėčiau atstovauti studentiją ir ypač tuos studentus, kurie retkarčiais sugrįžta į gimtuosius Gargždus, kurie dar prisimena, kaip basi lakstė Minijos slėnyje, vasaromis laužė dviračius, o žiemomis slidinėjo... Beje, esu baigusi „Kranto“ vidurinę mokyklą. Gargždų parkas man yra svarbus įvairiais aspektais, kad ir tuo, jos parkas yra palanki erdvė įvairiai kultūrinei veiklai vystyti. Tai tiek.
Jūratė: Aš čia atsidūriau kiek savanaudiškais tikslais. Šiaip, galiu atstovauti tiek „moksleivių namus“, nes čia dirbu, tiek Klaipėdos rajono jaunimo organizacijas vienijantį „Apskritąjį stalą“, nes esu jo valdybos narė, ir atstovauju jaunimo interesus Klaipėdos rajono jaunimo reikalų taryboje. Manau, kad didžiąją dalį organizuoto jaunimo galima būtų judinti ir per „Apskritąjį stalą“, ir per kitas jaunimo reikalus kuruojančias institucijas. Nors pati esu ne gargždiškė, ir parkas man nesukelia didesnių sentimentų (nes tam tiesiog nėra pagrindo), bet labai norėjau į Gargždus papulti ir papuoliau, dėl to visur ir visada stengiuosi daryti tai, kad Gargždams ir, ypatingai, čia esančiam jaunimui būtų gerai. Nes tas, kas dabar yra jaunas, taps suaugusiu, ir jei jis čia jautėsi gerai būdamas jaunas, jis būtinai stengsis sugrįžti. Dėl to noriu labai prisidėti prie parko gaivinimo proceso.
UAML: Na, eilė paskutiniajam...
Vytautas: Aš tikriausiai atstovauju grafitininkus. Šiaip, pats dar ir mokausi „Kranto“ vidurinėje mokykloje, todėl parke praleidžiu daug laiko, tiek vasarą, tiek žiemą. O kalbant apie parko gaivinimo planus turbūt aktualiausias būtų mūsų (grafitininkų) sumanymas, kurį mes būtume vienu ar kitu būdu įvykdę, yra išpiešti ar kaip kitaip meniškai apipavidalinti parko tualetų pastatą. Paprastai, mes tiesiog būtume laukę šio pavasario ir tuo užsiėmę, o dabar, kaip suprantu, lyg ir yra atsiradusi galimybė gauti tam oficialų leidimą – šiuo metu kartu su „moksleivių namų“ pagalba planuojame teikti paraišką tokiam projektui.
UAML: O šiaip, kuo gyvena Gargždų grafitininkai? Visgi, tai, kuo jūs užsiimate, yra laikoma pogrindžio menu, o kartais net ir priemonė išreikti protestą...
Vytautas: Noras protestuoti prieš kažką konkretaus jau lyg ir praėjo. Dabar Gargždų grafitininkai tiesiog yra seni geri žmonės, kurie susitinka, ir, jei vieni mėgsta nueiti į barą alaus atsigerti, tai mes labiau linkę ką nors ir kur nors papaišyti. Taip ir gyvenam. Jei ir turėtume prieš ką protestuoti ar norėtume įgyvendinti savo sumanymus, tai siektume tai perteikti tik savo darbais, o ne kažkokiu kvailu nusistatymu daryti viską nelegaliai. Šiaip, mes neturime pradinio nusistatymo, jog viską darome tik nelegaliai arba tik legaliai (pavyzdžiui, paišyti dideles spalvingas sienas tam skirtose vietose), todėl nuolat ieškome tos išraiškos formos, kuri padėtų atskleisti mūsišką gatvės meno supratimą. Kartais norisi purvo, o kartai ir grožio – nesistengiam savęs sprausti į kažkokius rėmus.
UAML: O kokių dar jaunimo grupių čia trūksta, kad diskusiją ir jos rezultatai būtų pilnaverčiai?
Martynas: „Suolelių laužytojų“...
Skaidra: Per „Apskritąjį stalą“ bandėme kviesti į diskusiją nevyriausybinių jaunimo organizacijų atstovus, bet jų čia nėra. Organizuoto ir aktyvaus jaunimo dalyvavimas tikrai būtų naudingas gaivinant miesto parką.
UAML: Na, tikėkimės mums pavyks pasiekti tuos žmones, kurių čia nėra, bet kurių dalyvavimas būtų naudingas.
Saulius: Jiems pasiekti iš tikro turėtų užtekti jau sukurtų priemonių (internetinio dienoraščio, socialinio tinklo Facebook grupės).
UAML: Tikėkimės. Bet svarbu būti ne tik prisijungusiems, bet ir būti aktyviems. O būti aktyvus gali tik tuomet, kai turi savo aiškią nuomonę ir supratimą. Tai gal jūs galėtumėte trumpai apibūdinti, kas jums yra Gargždų miesto parkas? Kiek jis jums svarbus? Kai kurie jūsų mokėsi ar mokosi „Kranto“ vidutinėje mokykloje, kuri įsikūrusi parko pašonėje. Gal nuo jūsų ir pradėkim... Kas yra parkas besimokantiems mokykloje? Prieglobstis?
Saulius: Na taip, tai šioks toks prieglobstis – parke gali atsikvėpti, pailsėti pertraukų metu. Moksleiviai parką naudoja kūno kultūros pamokų metu. Aš ir pats kiekvieną rytą parke bėgioju.
Skaidra: Yra labai daug žmonių kurie rytais parke sportuoja, bėgioja...
Martynas: ...o vakarais jaunimas bėgioja – iš parko į parduotuvę ir atgal. Mano mama taip pat mokėsi „Kranto“ vidurinėje mokykloje. Tuomet jie be to, kad sportuodavo parke, juo dar ir rūpinosi – jį tvarkė, rinko šiukšles, grėbė lapus. Dabar šitokios praktikos, atrodo, nebėra?
Toma: Moksleivių talkos vis dar vyksta, bet nebe tokios plačios – jie dabar prižiūri ir talkų metu tvarko tik mokyklos teritoriją, o ne patį parką, nebent arčiausiai mokyklos esančius plotus.
UAML: O gal būtų galima parką ar tai, kas jis jums yra, apibūdinti keliais žodžiais?
Martynas: Man parkas, jei bandyčiau apibūdinti jį dviem žodžiais, yra „neutrali vieta“. Aš pats mėgstu „pakristi“ apatinėje slėnio terasoje ir stebėti vakare į parką besileidžiančią saulę. Fantastiškas reginys. Bet turbūt kiekvienas savaip jaučia ir suprantą savo buvimą parke.
Saulius: Dėl „neutralumo“ pritariu. Kad galėtum palakstyti parke, jame nieko naujo daryti nereikia, bet norintiems pasivažinėti su riedučiais ar dviračiais sąlygos yra prastos.
Toma: Studentai, kurie sugrįžta leisti vasarų į gimtuosius Gargždus, dažnai daro susitikimus parke ant laiptų. Jaunimo susitikimai šiltą vasaros vakarą vyksta išimtinai parke, niekur kitur. Suoliukų mes nelaužom, bet laiką leidžiam.
Martynas: Kam mieste sėdėti, jei gali parke. Tuo labiau, parkas yra tokia vieta, kur tu esi mažiau matomas, o jaunimui tai dažnai aktualu. O tie parko inventoriaus laužymai juk ne vakar atsirado...
UAML: O jei dabar pagalvotume apie parko ateitį... Ar yra kokių nors problemų, su kuriomis susiduriate ir kurios trukdo vystyti jaunimo kuruojamą veiklą parke? O gal matote ir konkrečias galimybes, kurios atitinka jūsų poreikius?
Saulius: Pirmoji mintis, kylanti mastant apie parko ateitį, yra susijusi su aktyvaus poilsio propagavimu. Tarkim, šalia stadiono, kur šiuo metu statomas pastatas, labiau tiktų įrengti ekstremalaus sporto aikštelę.
UAML: Taip, ši vieta svarbi galvojant apie parko ateitį, bet joje susikerta ir daug skirtingų interesų...
Martynas: O kas nors turi interesų buvusioje šokių aikštelėje prie „Kranto“ vidurinės mokyklos?
UAML: Kiek teko kalbėtis su įvairių interesų grupių atstovais, ši aikštelė nors ir būna įvardinama kaip svarbi vieta, konkrečių siūlymų dėl to, kas ten turėtų ar galėtų būti, nesulaukia. Iš tikrųjų, manau, kad dėl šios aikštelės ir dėl šiauriau jos esančių parko zonų labai aiškią nuomonę gali ir turi išsakyti jaunimas...
Martynas: Aš jau seniau buvau „leptelėjęs“ keletą idėjų, bet nežinau kiek aukštai jos nukeliavo. Pagrindinė mintis visgi yra ta, kad ši aikštelė turi išlikti koncertinė erdvė... ir ne vien skirta koncertams. Ten tokia fantastiška vieta. Anksčiau, jei pamenate, ten vykdavo kino peržiūros „Atmerk akis“.
Jūratė: Jei toliau kalbėtume apie „Ežio“ aikštelę, tai ne jūs vieni kalbate, kad „Ežys“ turi būti gyvas. Ir anksčiau buvo jaunimo grupių, kurios norėjo tą vietą gaivinti, rekonstruoti, bet visos iniciatyvos baigėsi, kai buvo susidurta su, kaip tuomet atrodė, problema, jog kiekvieną kartą norint rengti renginį, truksiantį ilgiau nei iki 22 valandos, reikėtų gauti aplinkinių gyventojų sutikimą. Tuomet jaunimui bet kokie veiksmai pasirodė per sunkūs ir neverti pastangų.
Martynas: 22 valandą renginys, geriausiu atveju, tik prasideda.
Jūratė: Taip. Todėl numačius ten koncertams skirtą erdvę, reiktų galvoti ir apie akustinių sienų, kurios sumažintų į aplinką patenkantį triukšmą, įrengimą.
UAML: Bet gal žmonių nuomonė ir požiūris pasikeistų, jei jie patys ateitų į tuos koncertus? Visgi, koncertai nevyksta kasdien.
Martynas: Bet kokiu atveju, į koncertus ateina ne visi žmonės, kurie galėtų juose lankytis. Net ir tuo atveju, kai koncerte skamba „tinkama“ muzika, žmogus turi pasirinkimą apsilankyti jame arba ne. O jei jis ir nesilanko, jis vis tiek turi teisę skųstis dideliu triukšmu.
Skaidra: Bet ar būtinai renginiai jaunimui turi vykti per naktį? Gal reiktų keisti požiūrį į jaunimo renginius, tuomet neliktų ir problemos, kai aplinkiniai gyventojai skundžiasi sklindančiu triukšmu. O jei norima išsišėlti, galima nuvykti į klubus Klaipėdoje, o ne bandyti tokią pačią laisvalaikio praleidimo formą inscenizuoti čia. Beje, prieš keletą metų man teko lankytis Škotijos sostinėje Edinburge ir pabuvoti „Princess street“ parke. Parke stovi sena medinė estrada, kurioje mano apsilankymo metu, prieškalėdiniu laikotarpiu, beveik kiekvieną vakarą iki 22 valandos vykdavo renginiai, nors aplink yra ir gyvenamųjų pastatų. Renginiai buvo įvairiausi – kalėdinės mugė, ledo čiuožykla, tradicinės liaudiškos ar populiariosios muzikos koncertai. Ir renginiams laiko visiškai pakako – jie neišsitęsdavo iki nakties.
UAML: O gal jūs žinote ir daugiau panašių pavyzdžių, ir ne vien apie koncertines erdves, bet apskritai apie parkus...
Visi: Nelabai...
Skaidra: Iš savo patirties galiu pasakyti, jog yra daug būrelių ir studijų, kurios nori pasirodyti viešai, ir parkas tam yra nuostabi vieta. Daug kartų teko kalbėti ir su kitų neformalaus ugdymo įstaigų darbuotojais apie tai, kad parke tikrai turėtų atsirasti mini estrada su dengtu stogu. Nes Gargžduose yra daug jaunimo, kuris gali pasirodyti, ir tas jaunimas telkiasi ne vien moksleivių namuose, bet ir muzikos mokykloje ar net savarankiškai muzikuoja.
Martynas: Bet galima kalbėti ne vien apie muzikinius renginius.
Skaidra: Taip, ir ne vien muzikai tai būtu skirta, bet ir kitokiems kameriniams renginiams, teatro pasirodymams, filmų peržiūroms ir pan.
UAML: O gal galėtumėte įvardinti ir daugiau veiklos jaunimui organizavimo parke idėjų?
Vytautas: Mūsų kūno kultūros mokytojas turėjo gerą idėją, kad parke galėtų būti rengiami orientaciniai bėgimai. Tai irgi būtų įdomus dalykas, bet aš nelabai įsivaizduoju, ko tokiai veiklai reikia. Parkas galėtų būti tik dalis tos teritorijos, kurioje būtų organizuojamos orientacinės varžybos. Net dabar, per kūno kultūros pamokas mes bėgame krosą nuo mokyklos iki pat pylos.
UAML: Kol kas visi jūsų įvardinti objektai ar veiklos parke galimybės iš esmės reikalauja tik minimalių rekreacinės parko infrastruktūros patvarkymų: sutvarkius esamų takų dangą, jais bus galima bėgioti, o įrengtoje koncertų erdvėje galės vykti koncertai. Bet, jei apie parko gaivinimą mąstytume šiek tiek plačiau, gal jūs galėtumėte įvardinti ir daugiau parko tolesnio vystymo aspektų ar net bendrų strateginių tikslų? (Pavyzdžiui, saugumas, tolerancija ir pan.)
Toma: Bendras saugumo lygis tikrai galėtų būti vienu iš tokių strateginių tikslų, nes kartais yra baisu parke vaikščioti, ypač tose vietose, kurios neapšviestos.
Jūratė: O kaip tu manai užtikrinti saugumą parke? Pastatyti policijos būdeles?
Toma: Buvo laikas, kai jaunimas mėgo sėdėti prie fontano savivaldybės aikštėje, bet tai daryti nustojo, dėl to, kad vieta tapo per daug matoma. Dabar susirinkimams jiems beliko vienintelė vieta – parkas.
UAML: Priemonės saugumui didinti gali būti labai paprastos. Miesto viešosios erdvės saugumas dažnai siejamas su jos apžvelgiamumu, t.y. jei erdvėje nuolat renkasi daug žmonių, tai joje tikėtinas mažesnis viešosios tvarkos pažeidimų kiekis. Tą erdvės apžvelgiamumą gali užtikrinti ne vien tiesioginis lankytojų srautas, bet ir, konkrečiu atveju, parko prieigose esantys ar atsiradę nauji funkciniai traukos centrai. Tarkim, arčiausiai „LIJO“ esanti parko dalis tikrai yra gerai apžvelgiama. Apie dar vieno iš tokių traukos centrų atsiradimo vietą šiandien jau buvo užsiminta – sustojusių statybų aikštelė šalia stadiono. Mes šią vietą matome kaip tinkamiausią naujam visuomeniniam-kultūriniam objektui atsirasti, taip siekiant kompensuoti išbalansuotą dvaro laikų parko funkcinę-kompozicinę sistemą – šis objektas taptų tarsi naujuoju „kultūros židiniu“ mieste ir nauju akcentu parke. Šiuo metu čia statomas pastatas, nors ir yra strateginėje vietoje, yra sukonstruotas taip, jog jis visiškai „nebendrauja“ su aplinką, ir tai (o ne pati jo funkcija) yra blogas dalykas. Ar jūs turite kokią viziją dėl šios konkrečios vietos?
Skaidra: Nieko konkretaus nesame svarstę, bet kultūrinis objektas šalia parko tikrai įdomi mintis.
Martynas: Man atrodo, kad pirmiausia parke reikia renovuoti takus, juos platinti, nes dabar žmonės juose neišsitenka. Dažnas toks vaizdas, kai takeliu vežimėlį stumia mama ar močiutė ir šalia dar turi pravažiuoti dviratininkas. Naujų objektų atsiradimas parko prieigose būtų antrasis parko gaivinimo proceso etapas.
UAML: Šiaip galimi variantai dėl parko takų sistemos vystymo yra tokie: 1) palikti esamą takų tinklą, atnaujinant tik takų dangas, bet tame yra ir problemų – po kai kuriais takais, bent mes taip manome, gali būti paslėpta sena ir net autentiška danga; 2) taip pat galima visiškai keisti takų sistemą tose parko dalyse (ar net visame parke), kur norima „naikinti“ slogų ir liūdną erdvės įvaizdį, pavyzdžiui, plėtoti žiedinę takų sistemą ir pan. Teoriškai, keičiant judėjimo parke schemą, galima visiškai pakeisti jo suvokimą.
Martynas: O koks yra vyraujantis jūsų kaip profesionalų požiūris į parko vystymą: labiau linkstama į buvusio dvaro parko pavidalo atkūrimą, ar siekiama sumoderninti šią erdvę?
UAML: Iš principo, mes laikomės tokios nuomonės, kad parkas šiuo metu nėra autentiškas, todėl atkuriamos buvusio pavidalo detalės gali būti atkurtos šiuolaikiškomis priemonėmis. Nes einant tiek tradiciniu atkūrimo keliu, tiek vadovaujantis moderniu požiūriu, tas atskurtas pavidalas nebus autentiškas, o tik tam tikra autentiško pavidalo interpretacija. Nors informacijos istorinio pavidalo atkūrimui trūksta, bet yra įvairių būdų jai surinkti, pavyzdžiui, naudoti nedestrukcinių archeologinių tyrimų metodus.
Jūratė: Parke anksčiau buvo keletas vandens telkinių... Kurioje vietoje?
UAML: Taip, kažkur netoli tos vietos, kur pagrindinis parko takas išsišakoja ir vienas takų leidžiasi į slėnį, o kitas viršutine slėnio terasa palei stadiono tvorą tęsiasi iki „Kranto“ vidurinės mokyklos.
Skaidra: Taip išeina, kad atkuriant istorinį pavidalą, būtų atkurti iš šie „prūdeliai“?
UAML: Jei parko istorinio pavidalo atkūrimą suprastume siaurai, tokia galimybė tikrai būtų svarstytina. Kitu atveju, bandant moderniai interpretuoti buvusį autentišką parko pavidalą, galima tiesiog bandyti šiuolaikinėmis priemonėmis konkrečioje parko vietoje plėtoti „vandens“ motyvą, pavyzdžiui, neatkurti „prūdelių“, bet įrengti negilius sezoninius vandens telkinius ar fontanėlius, ar sukurti tekančio vandens įspūdį, kuris sietųsi su vietovėje gausiais šaltiniais.
Jūratė: Tokie objektai taptų naujais traukos centrais parke, o jei dar juos apstačius suoleliais, žmonės ten nuolat rinktųsi.
UAML: Jei jau pradėjome kalbėti apie istorinio parko pavidalo dalinį atkūrimą (šiuo metu laukiame oficialios bendruomenės iniciatyvinės grupės pozicijos dėl parko istorinių tyrimų), yra ir daugiau temų, apie kurias galime aptarti. Viena tokių temų – Gargždų parke tiek sovietmečiu, tiek dabartiniais laikais yra atsiradę daug naujadarų, kurie gali trukdyti istorinio dvarininkų Ronne laikų parko pavidalo atkūrimui. Profesine prasme sudėtingiausia šiuo atveju būtų parke esančių monumentų traktuotės atkuriant parką problema. Pasaulyje plačiai taikomi istorinių monumentų iškėlimo ar, jei tai neįmanoma, perkūrimo (monumentų šiuolaikiško pavidalo sukūrimo, išsibarsčiusių paminkliukų sutelkimo vienoje vietoje ir pan.) priemonės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ar galima ir reikia peržiūrėti monumentų išdėstymą parke?
Jūratė: Šiai ar taip visų šitų objektų dar nebuvo Ronne laikais, kuris, kaip aš suprantu, ir būtų tas vertingiausias istoriniu požiūriu parko pavidalas.
Toma: Bet juk neįmanoma iškirpti iš istorijos vadovėlio atskirų faktų – tuomet istorija taps fragmentiška, nenuosekli. Kas įvyko, tas įvyko. Mano nuomone, negalima pašalinti iš parko tų objektų, kurie, nors ir žymi vėlesnį laikotarpį, visgi yra tam tikri vietovės istorinės raidos ženklai.
Jūratė: Teisingai, jie čia išbuvo jau pakankamai laiko ir niekam nemaišė, nemaišo ir, tikriausiai, nemaišys.
Toma: Mums – jaunimui – tai yra tiesioginiai istorijos faktai. Net mokykloje per istorijos pamokas mokytojai mus atvesdavo prie visų šitų paminkliukų ir pasakodavo istorinius faktus, sakydavo „vaikeli, šitoje vietoje įvyko tas, o ten – kitas...“. Šių objektų iškėlimas būtų kažkas šventvagiška.
UAML: Tai jūs, kaip jaunimo atstovai, matote, kad išlaikyti vėlesnįjį parko istorinį „audinį“ (pasaulinių karų laikotarpį) tiek pat svarbu, kiek ir ankstesnius?
Toma: Dar ir dabar parke yra autentiškų pasaulinių karų tarpsnio zonų, pavyzdžiui, buvusių apkasų linija, kur tu beveik gali „paliesti“ tą istoriją. Tai kam dar ieškoti abstrakčios meninės formos tiems patiems istoriniams faktams įženklinti? Man atrodo, kad kūrėjams galima kažkur kitur išreikšti save, neliečiant istorinių parko zonų ir objektų.
Skaidra: Bet tuomet iš dalies apribojamos kitų aktyvių veiklų parke galimybės.
Toma: Reiktų pasidomėti, ar iš viso dabar įmanoma peržiūrėti visus tuos istorinius ženklus ir jų išdėstymo parke galimybes. Aš pati žinau, kad dabar labai populiaru lankytis II pasaulinio karo objektuose – į juos važiuoja ir istorikai, ir archeologai, tuos laikotarpius nagrinėjantys studentai ir šiaip tuo besidomintys žmonės.
Martynas: Taip, šitos vietos turėtų būti Gargždų krašto muziejaus interesų zonos. Nes dabar atvažiuoja žmonės iš Vilniaus, išsikasinėja piliakalnį, ir viską išsiveža...
Saulius: Ir aš esu girdėjęs apie tokį atvejį.
Martynas: Bet kalbant apie palaidojimo vietas, visgi, dabar vyrauja tokia tendencija, kai stengiamasi mažinti chaotiškų palaidojimų vietų skaičių, ir karo aukų palaikai dažnai perkeliami į vieną konkrečią vietą. Vilniuj buvo toks atvejis, kai mokyklos stadione rastus palaikus perlaidojo kapinėse. O ištiktųjų, nežinau, kiek ten yra ištyrinėtos tų partizanų palaikų vietos, bet dabar prieiti iki tų paminkliukų, perskaityti, kas ant jų parašyta, yra nepatogu. Aš gal net būčiau už tai, jog būtų padarytas normalus priėjimas prie jų, nes kam tuomet tie paminklai, jei niekas jų nemato.
UAML: Šitie klausimai yra sunkus ir ne visi gali ar net bando į juos atsakyti.
Martynas: Aš turiu vieną, man svarbų ir įdomų klausimą. Jei blaiviai vertintume tai, kas su parku daroma pastaruosius dvidešimt metų, man iš karto peršasi įkyri mintis– kad ir ką mes ar jūs sugalvotume dėl tolesnio parko vystymo, visų tų minčių įgyvendinimas vis tiek gultų ant iniciatyvinės grupės ar pačių gyventojų pečių. Mano nuomone, sulaukti didesnio indėlio ir ne tik finansinio iš Gargždų seniūnijos turbūt neįmanoma – seniau dar bent tuos krūmus prakirsdavo, žolę nupjaudavo, medžius pagenėdavo, o dabar apskritai nykus vaizdas. Su kiekvienais metais matai vis mažiau seniūnijos pastangų rūpinantis parku, o vis daugiau darbų savanoriškai atlieka patys gargždiškiai. O dabar pridarysim tų tvenkinių, balų, takelių, modernių monumentų (dar nežinau, iki ko tai išsirutulios), bet ar vėliau bus kam visa tai prižiūrėti...
UAML: Mes kalbėjomės su Gargždų seniūnijos atstovais dėl jų galimybių tvarkyti parką. Šiaip, situacija dar nėra tokia bloga, bet, jei ji greitu laiku negerės... Galiu pasakyti, kad Gargžduose 1 kv. metrui žaliosios erdvės priežiūrai per metus tenka apie 5 centai. Jūs patys galite įsivaizduoti, ką tai reiškia. Parko atveju, didžioji tų pinigų skiriama 2-3 kartus per metus nuplauti žolei ir sutvarkyti sulaužytiems suoleliams ir tilteliams. Šiaip, jei parkas būtų sutvarkytas ir patrauklus lankytojams, tai galima sakyti, pats parkas galėtų save išlaikyti...
Jūratė: Tai tam, kad į parką ateitų žmonės, kurie čia galėtų palikti ir šiek tiek pinigų, pirmiausia reikia iškirsti visus krūmus palei Miniją, išgrįsti trinkelėmis takus ir upės krantus, pridėti suoliukų, paleisti upe kursuojantį keltą, pastatyti keturis „kabokus“, dar įrengti atrakcionų parką – ir viskas tuomet bus šaunu, nes žmonės galės išleisti savo pinigus ir pasėdėti parke „kultūringai“...
Skaidra: Senaisiais parko laipteliais nusileidus į apačia anksčiau buvo pliažas. Ar ta teritorija vis dar įeina į jūsų planuojamo parko ribas? Ar ten numatoma ką nors daryti?
UAML: Taip, įeina. Mes nagrinėjame kur kas didesnę teritoriją, nei realiai parkas užima. Dėl galimybės iškirsti palei Miniją augančius krūmynus, aš bučiau linkęs stipriai abejoti – tai yra „Natūra 2000“ teritorija. Pasak ekologų, iškirsti galima tik mažus krūmynų ruožus, bet ne ištisinės jų juostas.
Jūratė: Tai štai, apatinės parko terasos gali būti panaudojamos paukščiukų stebėjimui. Net turistai galėtų atvažiuoti ir pažiūrėti į retus paukščiukus.
UAML: Tai, ką jūs ką tik pasakėte, ir yra alternatyvą komerciniam turizmui. Tai – pažintinis turizmas, kuris gali būti siejamas tiek su vietovės istorijos (pažintinis-kultūrinis), tiek su gamtos įvairovės pažinimu. Parko ateitį dar galima konstruoti koncentruojantis į atvykstamojo komercinio turizmo rinkos poreikius.
Jūratė: Manau, kad šitas parkas yra per mažas, kad jame galėtų būti akcentuojamos tokios plačios turizmo vystymo galimybės. Ar realu, kad žmonės važiuos iš, tarkim, Pagėgių pažinti šios vietovės istorijos? Žymiai didesnį traukos efektą sukurtų komercinės funkcijos.
Martynas: Betgi, net patys gargždiškiai ar aplinkinių vietovių gyventojai gali sudaryti didžiąją dalį to lankytojų srauto, kuris čia atvyksta dėl pažintinių-kultūrinių poreikių, kuris čia galėtų „palikti“ pinigus.
Skaidra: Aš manau, kad parkas pirmiausia turi būti skirtas patiems gargždiškiams.
Jūratė: Bet ar gargždiškis eis čia, kad už pinigus galėtų pažiūrėti į paukštukus, kurie ir taip jam skraido po langais. Neis!
Martynas: Tai ne vien apie paukščiukus mes kalbame.
Skaidra: Ar galiu paklausti apie tą vietą prie miesto stadiono, kur dabar stūkso nebaigtas statyti pastatas? Ką jūs turėjote omenyje, kai minėjote, kad tai tinkama vieta kultūriniam objektui atsirasti?
UAML: Turbūt, reiktų pradėti nuo to, kad dar pirmųjų susitikimų su bendruomenės iniciatyvine grupe metu, mums buvo išsakyta tokia mintis, kad į parką ar jo prieigas būtų galima atkelti „moksleivių namus“...
Skaidra: Taip, kiek jau dirbu „moksleivių namuose“, tiek laiko mus vis stengiasi iškraustyti...
UAML: Bet siedami parko atgaivinimą su platesniais procesais (didėjantis miesto ir rajono gyventojų skaičius, numanomas kultūrinių poreikių augimas ir pan.), mes manome, kad šioje vietoje galėtų atsirasti visiškai naujas kultūros centras, kuris galėtų būti panaudojamas tiek papildomiems „moksleivių namų“, tiek muzikos mokyklos poreikiams ir ne tik. Taigi, šiam kultūriniam centrui funkcinę programą dar reiktų sugalvoti, bet jo poziciją šalia parko yra labai įdomi ir, mano nuomone, perspektyvi. Galima net kalbėti tokiais terminais, kaip „LIJO“ atsiradimas lyg ir sutvarkė sumaištį pietvakariniame senosios parko dalies kampe, taip šis naujas objektas gali „pataisyti“ reiklaus centrinėje parko zonoje.
Toma: Gal dar kai kurie iš čia esančių atsimena, kad dar anksčiau dabartiniame „LIJO“ kieme vyko kultūriniai renginiai. Ten renginius organizuodavo „Alterna“. Ir ta pati erdvė tuomet buvo šiek tiek uždaroka ir tinkama alternatyviems kultūriniams renginiams – vykdavo koncertai ir pan.
Jūratė: Tokią panašią funkcinę erdvę dabar galima vystyti „Ežio“ aikštelėje. Man vaikystėje ir jaunystėje labai patikdavo lankytis tokiose pusiau uždarose vasaros estradose, stebėti teatro pasirodymus, klausytis koncertų...
Skaidra: Dabar viena neapkalbėta tema – riedutininkų aikštelės. Dabar šią laisvalaikio praleidimo formą propaguojantis jaunimas yra įsirengęs sau erdvę prie „Minijos“ vidurinės mokyklos, bet ta aikštelė jau neatitinka standartų ir jų poreikių. Ji net buvo įrengta pagal neaišku kokį ir iš kur gautą projektą. Reiktų žymiai tinkamesnės erdvės šių žmonių saviraiškai. Bet mes jų nė vieno neprisikvietėm į šia diskusiją. Visgi, aš manau, kad važinėjimas riedučiais ir riedlentėmis yra laikinas dalykas... Gal; net nereikia tam ieškoti vietos parke?
Jūratė: Jei riedlentininkams jų aikštelė nebetinkama, jie ją gali tobulinti. Gali rašyti projektą ir net gauti tam lėšų.
Skaidra: Taip, bet, kiek žinau, jiems dabar ir ta vieta yra nepatogi, ir...
UAML: Bet jeigu jūs pasiekiate šiuos žmones, gal jie gali mums pateikti tam tikras rekomendacijas dėl riedlenčių aikštelių įrengimo, į kurias mes galėtume atsižvelgdami svarstydami tolesnio parko vystymo alternatyvas.
Skaidra: Bėda ta, kad tas susidomėjimas tokiu sportu yra neamžinas, ir patys Gargždų riedlentininkai ir riedutininkai pastaruoju metu didesnio dėmesio nerodo, nors mes juos ir skatiname kažką daryti.
Saulius: Aš ir pats prieš kiek laiko bandžiau inicijuoti laikinos BMX trasos įrengimą „Kranto“ vidurinės mokyklos stadione. Net paprašiau žemes iš miesto stadiono vežusius darbininkus jas supilti tokiais kalneliais. Buvo ir daugiau entuziastingai nusiteikusių žmonių, kurie ketino prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo, bet vėliau procesas sustojo – kalneliai užžėlė ir visos iniciatyvos baigėsi.
Jūratė: Tai išeina taip, kad tarp vyresnių nei dvidešimtmečiai riedučių ir riedlenčių sportu besidominčių žmonių nėra. Nėra ir poreikio tokioms ekstremalaus sporto aikštelėms.
UAML: Atrodo, šiek tiek nuklydom į lankas. Mes visiems, su kuriais kalbamės, taip pat duodame žemėlapį ir prašome jame pažymėti jiems aktualiausias parko zonas. Ir ne tik pažymėti, bet ir įvardinti, kodėl jos yra svarbios. Ar jūs galite pažymėti tai, kas būtų aktualu Gargždų jaunimui?
Saulius: Aš gal net nežymėsiu nieko, nes man visas parkas svarbus. Nenoriu jame išskirti kažkokių konkrečių zonų ar objektų.
Skaidra: Aš manau taip pat, kad visas parkas yra aktualus. Gal tik norėtųsi, kad jau dabar būtų kalbama ir apie tokių objektų kaip vaikų žaidimo aikštelių, pasyvaus ar aktyvaus poilsio erdvių parke atsiradimą, nesvarbu kokioje konkrečiai vietoje. O šiaip, man ne tik įdomi, bet ir perspektyvi atrodo kultūrinio centro šalia parko atsiradimo idėja. Manau, reiktų ją toliau svarstyti.
Saulius: Bet Gargžduose svarstomos ir kitų objektų atsiradimo šalia parko idėjos?
UAML: Taip, šiuo metu kalbama apie dengto futbolo maniežo ir baseino statybų dabartinėje miesto stadiono treniruočių aikštelėje galimybę. Apie tai mes kol kas nekalbėjome. Tai gal jūs galėtumėte tarti savo žodį, ar tokie objektai Gargždams reikalingi?
Toma: Aš manau, kad tai būtų naudinga Gargždams.
Saulius: Šiaip, tokių objektų Gargždams tikrai reikia, bet ar ši vieta tinkama jiems atsirasti – aš dar būčiau linkęs stipriai abejoti.
Skaidra: Mano nuomone, maniežui ir baseinui tinkamesnės yra naujųjų Gargždų gyvenamųjų rajonų teritorijos, nes ten ir daugiau žmonių gyvena. Bet tikrai ne prie parko – net keistai ir įtartinai atrodo noras viską koncentruoti būtent šioje vietoje. Ar kas galvoja apie tai, jog tokiam rekreacijos centrui reikės automobilių parkavimo, o tai juk papildomi žemės plotai.
UAML: Pačio sporto komplekso statinių buvimas prie parko gal ir nėra blogas, bet, mano nuomone, jie galėtų atsirasti arčiau Kvietinių gatvės ir formuoti jos išklotinę.
Jūratė: Man atrodo, kad mes dabar nenuspręsim, kuri vieta tokiam kompleksui būtų tinkamiausia. Svarbiausia, kad toks objektas Gargžduose atsirastų.
Meninėms instaliacijoms panaudotos laikinos sienos Barkingo (D. Britanija) miesto aikštėje (foto: publicspace.org)
UAML: Mes lyg ir kalbėjome pačioje pradžioje, kad tokiu atveju, kai parko prieigose planuojama naujų statinių statyba, o ir patys parko tvarkymo darbai, tikriausiai, vyktų tam tikrais etapais, pasaulyje yra susiklosčiusi įdomi praktika, kai laikinai dėl statybos darbų nuo lankytojų atitvertų teritorijų tvoros būna išnaudojamos įvairioms meno instaliacijoms įrengti, kad ir dideliems piešiniams. Vėliau šios meno instaliacijos būna panaikinamos arba kur nors perkeliamos... Gal tokia saviraiškos galimybė būtų patraukli aktyviam Gargždų jaunimui? Gal net grafitų kūrėjai galėtų panašia forma įvardinti savo interesus parke?
Skaidra: Tai būtų laikinos konstrukcijos? Tokiu atveju dalis tos laikinos tvoros gali būti netgi paliekama. Gal net nudažoma vėl, kad ant jos dar kartą būtų galima užpiešti vaizdus.
Toma: Kad ir kaip parkas bus toliau gaivinamas ir tvarkomas, svarbiausia, kad mes ir toliau galėtume leisti laiką „savo parke“...
UAML: O kas yra tas „savas parkas“? Tai susiję su kažkokia nostalgija ar kuo?
Toma: Aš esu labai nostalgiška ir sentimentali parko atžvilgiu. Tai erdvė, kur aš augau, praleidau daug laiko – visus vasaros (ir ne tik) vakarus esu čia praleidus...
Skaidra: Aš dar nuo savęs galiu pridėti. Kaip gimusios ir augusios Gargžduose, mano visas gyvenimas siejasi su šiuo parku. Darželio laikais mus auklėtojos pastoviai vesdavo į parką...
Saulius: Ir dabar dar veda darželinukus į parką.
Skaidra: Paauglystės metais Gargžduose nebuvo nei kavinių, nei barų ar restoranų, nei kitų susitikimui tinkamų vietų – vėl leisdavom laiką parke. Kai auginau mažą vaiką, vėl nuolat vasaromis lankydavomės parke... Ir dabar, kai tik pasitaiko geras oras, savaime norisi judėti parko link... ne kur nors prie karjerų ar dar kur – tik į parką. Ir net dabar, kai rengiami šitie parko gaivinimo projektai, man atrodo, kad koks yra tas parkas dabar, taip ir yra gerai...
Toma: Man taip pat atrodo – kaip yra, taip gerai.
Skaidra: Bet, aišku, mes visada turime galvoti, kad gali būti ir geriau – parkas gali būti gražesnis, švaresnis, erdvesnis... Tiesiog, dabar sunku susitaikyti su tokia mintimi, kad jis keisis.
Toma: Man, asmeniškai, net labai liūdnai skamba šiandien nuolat linksniuojami žodžiai, kad parkas yra kažkuo blogas.
Saulius: Kokį turim, tokį jau turim. Ką mes dar galim su juo padaryti?
Toma: Šiuo metu net vaizduotėje negaliu susidaryti jokio kitokio parko vaizdinio, nei to, kaip jis atrodo dabar.
Vytautas: Bet kažko parke visgi trūksta...
Jūratė: Geras yra tas parkas!
UAML: Tai gaunasi taip, kad net pati iniciatyvą parką gaivinti ar poreikis jį tvarkyti nebuvo bendruomenėje tinkamai išdiskutuotos temos?
Toma: Minimaliai pataisyti takelius, pakirsti krūmelius, kad matytųsi upė ir smėlis, tikrai reikia – ir to visiškai pakaktų. Keisti iš pagrindų, mano nuomone, nieko nereikia. Bent jau tų paminkliukų tai tikrai niekur kelti ar koncentruoti nebūtina.
Skaidra: Būtina formuoti parką kaip erdvę bet kokio amžiaus ir socialinio sluoksnio žmonių saviraiškai – tai būtų tikrai gera idėja.
UAML: Tuomet ankstesnį klausimą galima šiek tiek perfrazuoti. Tai parkas jums visų pirmiausia yra GAMTA ar SOCIALINĖ (BENDRAVIMO) ERDVĖ?
Toma: Gamta...
Saulius: Gamta...
Skaidra: Mano nuomone, parkas turėtų būti ir viena, ir kita. Tai tokia erdvė, kurioje kiekvienas (tiek jaunas, tiek senas) randa savo vietą... Ir kaip kai kurie jūsų minėjo, kad vakare parke pavojinga būti... Nepykit, bet aš dažnai vaikštau vakarais parke su šunimi ir manęs niekas nėra buvęs „užkabinęs“...
Saulius: Geriau su šunimi neprasidėti...
Skaidra: Ne šuo čia svarbiausias... Kas galbūt yra nemaloniausia parke, tai tas visuotinis saulėgrąžų gliaudymas ir šiukšlinimas.
UAML: Aš dabar net nematau prasmės klausti sekančio klausimo... Visgi, jūs suprantate, kad parke mažesnių ar didesnių interesų turi iš kitos parko naudotojų grupės, ir ne vien jaunimas. Taigi, jei jūs neturite išskirtinių siekių gaivinant parką, tuomet jūsų interesai sutampa ar bent neprieštarauja bendriniams miesto bendruomenės poreikiams – minimaliai tvarkyti parko želdinius, atnaujinti rekreacinės infrastruktūros objektus (takus, aikšteles ir pan.). Nėra dėl ko nei pyktis, nei tartis...
Toma: Kodėl nėra jaunimo interesų?..
Vytautas: Svarbiausias jaunimo interesas gal būtų toks, jog reiktų išlaikyti senąjį parką, bet papildyti jį naujais elementais.
Skaidra: Ne, jūs nesakykite, kad jaunimas neturi išskirtinių poreikių. Kartais reikia tik šiek tiek sujudinti, ir tie interesai „išlenda“... Gal tiesiog mes dar nesuvokiame to, ko mes galėtume tikėtis iš sutvarkyto parko. Visgi, esam žemaičiai...
UAML: Tuomet aš galėčiau jums patarti ar pasiūlyti tiesiog nueiti į parko internetinį dienoraštį ir pasiskaityti informaciją, kuri ten yra. Gal tai padės formuojant bendrą jaunimo ir jam atstovaujančių grupių poziciją dėl tolesnio parko vystymo. Mes šiuo metu esame „susidomėję“ istorinio parko dalinio atkūrimo galimybėmis...
Jūratė: O kiek daug interesų grupių šią idėją palaiko?
UAML: Visų pirma, istorikai ir miesto istorija besidomintys...
Jūratė: O kiek istorikų yra Gargžduose?
UAML: Trys ar keturi. Visgi, šią idėją palaiko didžioji dalis tų istorikų...
Jūratė: Tremtiniai ir politiniai kaliniai yra suinteresuoti tų paminklėlių išsaugojimu ir jų aplinkos sutvarkymu...
UAML: Tai jūs palaikote tiek istorikus, tiek tremtinius? Net galėtumėte su jais labai aiškiai susitarti ar net suformuoti bendrą poziciją?
Skaidra: O istorikai taip pat palaiko tremtinių poziciją?
UAML: Mano nuomone, istorikams aktualus pats tyrimų procesas, nes jis gali ženkliai padidinti istorinių žinių apie Gargždų miesto vystymąsi kiekį. Ir net paprasčiausias politinis sprendimas siekti tyrinėti parką su tam tikru tikslu jį iš dalies atkurti, pavyzdžiui, Gargždų krašto muziejui reikštų 5-10 metų veiklos programą...
Jūratė: Bet tai reiškia, kad dar 20 metų parko, kokio jo nori didžioji dalis gargždiškių, nebus? Nes parkas bus „knisinėjamas ir ieškinėjamas“ – viskas bus aptverta tvorom... o grafitininkai jas apipieš...
Skaidra: Bet Gargždai dabar lyg ir neturi tokios apčiuopiamos istorijos ar istorinių objektų, pastatų. Todėl istoriniai tyrimai tikrai būtų reikalingi.
Toma: Tik kad nesigautų tokia pati situacija, kaip su Valdovų rūmais Vilniuje. Jie atstatyti, bet vertinami labai skirtingai...
Vytautas: Visgi, Valdovų rūmais buvo siekiama įamžinti tam tikrą istorinį tarpsnį.
Toma: Na, taip. Bet jei jau nėra tos istorijos, tai kam dar ją imituoti. Mes irgi dabar gyvenam laikmečiu, iš kurio vėliau irgi bandys padaryti istoriją.
Skaidra: Bet išsaugoti senojo parko dalį galima, nes tai buvo ir yra dalis Gargždų istorijos.
UAML: Visgi, jūs kalbėdami apie senosios parko dalies išsaugojimą, mintyse turite jos dabartinio pavidalo išlaikymą?
Toma: Taip, nes ar yra žmonių, kurie atsimena senesnį parko pavidalą? Nors jūs minėjote, kad yra užrašytų atsiminimų.
Skaidra: O jūs žinote, kad ten, kur dabar stovi tremtinių kryžius, anksčiau buvo kultūros namai?
UAML: Taip, bet tai jau buvo sovietmečiu. Dar anksčiau, dvaro laikais, jei tikėtume žmonių prisiminimais, čia stovėjo sodininko namas ir du šiltnamiai, o šalimais buvo dar ir vaismedžių sodas.
Jūratė: Kuo giliau knisiesi, tuo daugiau gali rasti...
UAML: O gal jaunimas galėtų įvardinti 3 pagrindinius siekius, kurie jų nuomone būtų svarbūs gaivinant ir toliau vystant parką?
Jūratė: Mano principinė, bet asmeninė nuomonė yra tokia, kad per daug nesiknisant istorijoje, nesiekiant kardinalių pokyčių, paprasčiausiai reikia sutvarkyti takelius, kai kur iškirsti krūmus, o visa kitą palikti ramybėje. Nes kitaip ieškos tų seniai išnykusių dalykų šimtus metų...
Vytautas: Bet gal reiktų ir naujų takų...
Jūratė: Aš pati esu kilusi iš Alytaus ir prisimenu, kai, man bent tuomet taip atrodė, buvo „draskomas“ vienas mėgstamiausių parkų. Pristatė jame visokiausių monumentų, kurie galbūt ir buvo reikalingi, bet buvo niūrūs – mums, paaugliams, tuomet nebeliko nieko kito, kaip tik nebesilankyti tame parke.
UAML: O kada paskutinį kartą lankėtės Alytuje ir tuose parkuose? Mano žiniomis, 2009 metais Alytaus savivaldybė net buvo apdovanota „už žaliųjų erdvių tvarkymą ir pritaikymą gyventojų reikmėms“. Galbūt tuometinė slogi atmosfera iš jų jau pasitraukė?
Jūratė: Paauglystėje ta tuomet susiklosčiusi situacija atrodė neišsprendžiama. Galbūt vaizdas dabar yra pasikeitęs.
UAML: Mes vis bandome išgauti jūsų kiek konkretesnę nuomonę dėl tolesnio Gargždų miesto parko vystymo krypties, bet jūs vis sugebate arba neatsakyti į klausimus, arba...
Toma: Jums teks šiek tiek palaukti, nes mes tik pradedame „įsikirsti“ į visą šitą parko gaivinimo procesą. Mums reikia per naktį pagalvoti, ko mes norime, ko mums reikia – negalime taip imti ir atsakyti.
UAML: Tuomet natūraliai kyla klausimas, ar Gargžduose jaunimas gali pasiekti susitarimą dėl to, kokie būtų jų poreikiai atnaujintame parke? Ir iš viso, ar jūs, kurie esate susirinkę čia, jaučiatės galintys atstovauti miesto jaunimą?
Skaidra: Jaunimas turi pats kalbėti. Niekas kitas jo negali atstovauti.
UAML: Aš nekalbu apie juridinį atstovavimą... Ar viešai paskelbus šio mūsų pokalbio santrauką, ji galės būti laikoma kaip pozicija, atspindinti bendrinius jaunimo interesus? Ar tai bus teisinga kitų, čia nedalyvaujančių jaunimo grupių, atžvilgiu?
Toma: Manau, kad tai, kas buvo aptarta šiandien čia, dar negali būti laikoma bendrine jaunimo pozicija. Aš ir pati jaučiuoti taip, jog galiu atstovauti tik save, galbūt dar ir savo draugus, bet ne visą jaunimą...
Jūratė: Manau, kad dabar reikėtų tiems, kurie čia yra, nešti tą žinią ir judinti likusį Gargždų jaunimą, kad šis pradėtų diskutuoti ir pareikštų savo nuomonę. Galbūt dar duoti mėnesį laiko. Tik po to pradės plaukti tos realios jaunimo idėjos.
UAML: Tuomet galime pakalbėti apie tolesnį bendradarbiavimą su jaunimu. Mano nuomone, bendros parko vystymo idėjos ar tematikos tikriausiai niekas iš jūsų nepasiūlys (o tai ir nėra šio susitikimo tikslas). Ir jūs patys šiandien įvardinote tik keletą parko rekreacinės infrastruktūros tvarkymo darbų (takų dangos atnaujinimas ir pan.). Dėl to, gal mes galėtume pamastyti apie tokį jaunimo įtraukimą į parko planavimo darbus, kai nepriklausomai nuo to, kuria kryptimi nusprendžiama vystyti parką, jame išskiriamos tam tikros jaunimo zonos, dėl kurių formavimo savo aiškią poziciją ir turėtų išsakyti jaunimas. Jie galėtų ten daryti, ką tik nori?
Vytautas: Tokiu atveju, ne jaunimo zonose daryti, ką tik nori, galėtų kitos interesų grupės?
UAML: Na, taip. Tai būtų parko skaidymas į tam tikras funkcines zonas ar teminius „kambarius“ (istorijos, sporto, jaunimo, gamtos ir t.t.), kurie galėtų būti tvarkomi pagal šiek tiek skirtingus principus.
Toma: Gal ir įdomi idėja, kuri būtų tarsi kompromisinė pozicija, kai vieningos nuomonės bendruomenė nenori ar negali pasiekti.
UAML: Pavyzdžiui, yra labai aiškus bendruomenės noras įrengti slidinėjimo zoną parke...
Saulius: Dar šią žiemą teko vaikščioti parke ir matyti žmones, kurie savarankiškai buvo pasistatę keltuva ir slidinėjo kaip tik šioje parko vietoje, prie naujųjų laiptų.
Vytautas: Tas pats buvo ir praeitais metais.
Toma: Žiemomis tikrai daug žmonių parke slidinėja. Tikras anšlagas kartais net būna. Galimybė slidinėti ir šiaip čiuožinėti yra pakankamai didelis lankytojų traukos faktorius, ypač, žiemos metu.
UAML: Funkcinių traukos centrų parke turėtų atsirasti ir daugiau. Man labai sveikintina atrodo idėja iš dalies atverti į parką dalį miesto stadiono teritorijos fronto – tai galėtų būti įvairių sporto aikštelių zona, kuri trauktų žmones ten šiltuoju metų laiku.
Saulius: Dabar ten yra vienintelė tinklinio aikštelė. Prie pat stadiono dar yra ir krepšinio aikštelė, kur galima bet kada ateiti ir laisvai žaisti, nes miesto stadiono sargai labiau saugo dirbtinę futbolo aikštelės dangą.
UAML: Panašus tik dar daliau atviras visuomenei sporto aikštynas, renovavus ir išplėtus esamas aikšteles, galėtų atsirasti ir „Kranto“ vidurinės mokyklos teritorijoje.
Saulius: Taip, šiaurinė parko dalis galėtų tapti aktyvaus sporto zona.
UAML: Mes net norėtumėme sulaukti tam tikrų siūlymų ar rekomendacijų, į ką mes turėtume atsižvelgti detalizuodami vieną ar kitą parko dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tokias rekomendacijas ekstremalaus sporto aikštelių įrengimui galėtų pateikti riedlenčių mėgėjai, grafitininkai galėtų išsakyti mintis dėl jų propaguojamos meninės išraiškos įkomponavimo parke galimybes ir net nurodyti konkrečius pavyzdžius. Taip pat prisidėti prie projekto gali ir visos kitos jaunimo grupės.
Jūratė: O ar jau yra susiformavusi kokia nors reali parko gaivinimo idėja? Ar ji vis dar yra tik tokiame pokalbių lygmenyje?
UAML: Mes, galimybių studijos rengėjai, nesistengiam „išmesti“ kažkokių baigtinių tolesnio parko vystymo teiginių, kol nesame surinkę pakankamai informacijos, kokią parko ateitį mato miesto bendruomenė.
Jūratė: Mano nuomone, daug paprasčiau būtų komentuoti kažkokius konkrečius parko tvarkymo sprendinius nei šiaip abstrakčiai kalbėti. Pavyzdžiui, jūs sakytumėte, kad šis takas bus naikinamas, bet jį pakeis naujas takas kitoje parko vietoje, o dar kitoje vietoje bus iškastas didelis tvenkinys. Taip būtų lengviau įsivaizduoti tuos pokyčius, ir jei man aktualiausias dabartinio parko objektas yra, tarkim, „Ežio“ aikštelė, o jos vietoje jūs numatote tvenkinį, tai mano interesų parke kaip ir nelieka.
UAML: Mes ir stengiamės surinkti pakankamai informacijos, kad skirtingi interesai būtų suderinti, o ne vieni sureikšminami, o kiti nustumiami į šoną. Tokiu atveju, panaudojant jūsų pavyzdį, jeigu vietoje „Ežio“ aikštelės atsiras vandens telkinys, jūsų siekis parke turėti mažiems renginiams skirtą erdvę galėtų atgimti kitoje parko vietoje, o ne tiesiog išnykti iš parko atgaivinimo idėjų lauko.
Jūratė: Supratau, man aktualus objektas gali atgimti ar atsirasti bet kur parke, jei tik aš tokį savo siekį viešai išreikšiu.
UAML: Bendrai tariant, idėjų mes turime. Bet sprendimus dėl vienų ar kitų objektų parke atsiradimo priima galimybių studijos užsakovai – Gargždų miesto bendruomenės iniciatyvinė grupė. O jūs, būdami miesto bendruomenės dalis, turite teisę teikti įvairius siūlymus ir kitaip išreikšti savo poziciją. Gal net būtų gerai, kad bendra jaunimo pozicija dėl tolesnio parko vystymo pirma būtų pateikta miesto bendruomenei, kuri jau vėliau pateiktų ją mums, kaip parko funkcinio vystymo užduoties dalį – būtų oficialu ir procedūriškai teisinga.
Vytautas: Aš galiu dar šiek tiek pakalbėti iš grafitininkų pozicijų. Jei parkas yra tvarkomas minimaliai, mums aktualūs būtų tik tam tikri objektai, tarkim, tualeto pastatas, kurį mes norėtume „išmarginti“ ir pan. Bet jei parke vyktų didesni pertvarkymai ir net jei ir būtų numatytos vietos „papaišymams“, problemų mūsų saviraiškai sukelti galėtų tai, kad būtų bandoma mus įspausti į vieną ar kitą piešinių tematiką, priklausomai nuo to, kurioje parko zonoje (istorinėje, sporto ir pan.) numatytos vietos grafitams atsirasti. Čia gi nėra tas atvejis, kai paprasčiausią dieną nueini kur į miesto pakraštį ir papaišai, o dėl to nei policija, nei kitos atsakingos institucijos nereaguoja, nes jiem tai tiesiog nerūpi. Ir šiaip, laisvai ir kartu atsakingai atlikti grafitus yra pakankamai sudėtingas darbas.
Skaidra: O ko jūs tikėjotės iš šio mūsų susitikimo? Norėjote, kad mes jau pateiktume gilesnes savo įžvalgas ir parko atnaujinimo idėjas? Ar kad mes tik išsakytume savo daugiau ar mažiau konkretesnius poreikius (kokios veiklos turėtų būti vystomos parke ir pan.)?
Vytautas: Man atrodo, kad bus taip, jos mes grįšimi pasakysim savo „chebrai“ apie tai, ką išgirdom, ir pranešime apie realią galimybę išsakyti savo nuomonę dėl tolesnio parko vystymo. O jaunimą pakvietus dar kartą, po mėnesio, jie jau išsakytų savo konkretesnius siūlymus.
UAML: Šio pokalbio pirminiai tikslai buvo sužinoti: kas yra „jaunimas“ Gargžduose (susipažinti su jį atstovaujančiomis formaliomis ir neformaliomis organizacijomis); kokie „jaunimo“ ryšiai su parku (kaip Gargždų jaunuoliai naudoja parką ir kam); paieškoti galimybių, kaip mokyklinio amžiaus miestiečiai ir studentai galėtų prisidėti prie parko atnaujinimo proceso. Pastarasis klausimas ir gali būti paskutinis šį kartą, nes mes jau kalbėjome apie pakankamai daug būdų, kaip jūs galite tai padaryti – prisidėti prie proceso. Ir netgi aiškesnių poreikių ir siekių sąrašo sudarymas jau yra viena iš tų galimų priemonių. Kitos galimybės – rekomendacijų ir pasiūlymų teikimas atskirų parko funkcinių zonų ir objektų sprendiniams. Šiaip, apibendrinant galėčiau pasakyti, kad dauguma šio pokalbio tikslų buvo pasiekta. Tik aš maniau, kad jaunimas bus radikalesnis daugeliu parko vystymo klausimų atžvilgiu.
Jūratė: Tikėjotės, kad mes siūlysime visą parką kirsti plynai..?
UAML: ... ir paversti jį dideliu vandens telkiniu, kuriame plaukiotų salelės su „Ežio“ aikštelėmis... Nes, kas daugiau, jei ne jaunoji karta, pasiūlys šiuolaikiškų ir net „pakvaišusių“ idėjų.
Toma: Sentimentalus jaunimas šiais laikais...
UAML: Tai bet kurioje kitoje vietoje, jūs būtumėte žymiai drąsesni? Gargžduose gi yra ir daugiau žaliųjų erdvių, kuriose jaunimas gali tarti svarų žodį – Jaunimo parkas prie „moksleivių namų“ ar žaliasis plotas prie „Vaivorykštės“ gimnazijos...
Jūratė: Senąjį parką reikia minimaliai tvarkyti – išpjauti krūmus, atnaujinti takų dangas ir įrengti tuos kelis būtinus objektus (mažesnių renginių erdvę, vaikų žaidimo aikštelę ir pan.).
Skaidra: O jei atsitiks taip, kad čia esantys jaunuoliai grįš į savo kompanijas ir jiems besidiskutuojant atsiras kažkokių konkretesnių pasiūlymų, tai tik geriau. Kaip jie turėtų šituos savo siūlymus pateikti jums?
Martynas: O ar bus dar viešų pristatymų, kuriuose jūs pristatysite detalesnės parko vystymo galimybes? Nes aš ir šiaip turiu įvairių idėjų, dėl vienos ar kitos parko zonos, tai galėčiau pateikti jums savo vizijas.
UAML: Taip, būtinai bus. Jums tereikia sekti informaciją internetiniame dienoraštyje ar nepatingėti patikrinti socialinio tinklo „Facebook“ atnaujinimus. Ten taip pat nurodyti ir kontaktai, kuriais jūs galite pateikti savo siūlymus. Kiekvienas iš jūsų gali pateikti savo vizijas mums – mes jų labai laukiame. Ačiū už pokalbį.
Trumpai apie Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrą...
Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras įsikūręs Jaunimo parko šešėlyje Gargždų pakraštyje, senus laikus menančiame pastate, kuriame kadais buvo Lietuvos ir Vokietijos pasienio muitinė, geležinkelio stotis, šiame pastate buvo įkurta Gargždų pirmoji vidurinė mokykla. 1967 m. rugsėjo 1 d. čia įsteigti Klaipėdos rajono pionierių namai, kurių pavadinimas buvo pakeistas 1990 m. rugsėjo 1d. ir jie tapo Klaipėdos r. moksleivių namais. Sėkmingai organizuojant vaikų ir jaunimo laisvalaikį, organizuojant dienines kūrybines vasaros stovyklas, išvykas, bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis Moksleivių namų veikla vis plėtėsi, keitėsi, pasiekė tarptautinį lygį. Senasis pavadinimas jau nebederėjo prie šiuolaikinių darbo metodų, todėl 2008 m. rugsėjo 1 d. jiems suteiktas Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras.
Neformalusis vaikų ir jaunimo ugdymas įgyvendinamas Laisvalaikio centre siekia tenkinti vaikų ir jaunimo pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius bei padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais, kūrybingai panaudoti turimas žinias ir gebėjimus bei rasti savo vietą bendruomenėje. Jame veikla organizuojama vadovaujantis aktyvumo, labilumo, savanoriškumo, savarankiškumo, sąmoningumo principais. Čia veikiančios įvairios studijos/būreliai suformuoti pagal pačių vaikų ir jaunimo poreikius.
Laisvalaikio centras bendradarbiauja su institucijomis susijusiomis su vaikų ir jaunimo reikalais ir jaunimo organizacijomis rajone, apskrityje, respublikoje, užsienyje, organizuoja renginius vaikams ir jaunimui, vykdo programinę – projektinę veiklą, organizuoja neformaliojo vaikų švietimo mokytojų kvalifikacijos tobulinimo renginius.
Kalbėjosi Matas Cirtautas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą